Aš už tave pakalbėsiu.

Paprastai nerašau recenzijų. Nes vis tik esu kino ir scenos menų studentė, o ne kritikė. Todėl ir šiandien nerašysiu. Veikiau pasidalinsiu savo nuomone, nes jaučiu, kad turėčiau.


Porą dienų kaupiau jėgas, kurias pikta angina vis dar begėdiškai siurbia, ir dėliojau įspūdžius. Stengiausi savo pamąstymus surikiuoti į tvarkingą kariuomenės eilę, nes prieš tai vis dar atrodė kaip išsidarkiusių italų eilė prie Vatikano muziejų nemokamo įėjimo dieną.


Taigi, praėjųsį šeštadienį Romoje, Accademia di Romania, nemaža lietuvių bendruomenės dalis ir kiti kino mėgėjai žiūrėjo filmą "Aš už tave pakalbėsiu/When we talk about KGB". Renginys buvo dalis festivalio "Mostra del nuovo cinema Europeo (Naujojo Europos kino paroda)". Na, ir aš ten buvau. Greičiausiai, užkabinta fakto, kad tai - bendras jaunų režisierių iš Lietuvos (Virginija Vareikytė) ir Italijos (Maxì Dejoie) darbas. Nes gėda prisipažinti, iš anksto filmu daug nepasidomėjau. Žinojau, jog postūmis jį sukurti buvo apsilankymas KGB muziejuje Vilniuje ir kad filmas - dokumentinis. Su tokiomis štai menkomis žiniomis nukulniavau į Accademia di Romania.


Visų pirma, nuostabu, jog kūrėjai neapsiribojo tradiciniu dokumentiniu filmu, o puikiai įpynė tam tikrus naratyvo bruožus. Pirmiausia, dėl to, nes istorijos pamokose arba pasitelkęs interneto pagalbą, gali rasti statistiką ir faktus, o menas tuo ir skiriasi nuo matematikos. Menas atskleidžia emocijas, tikrus įvykius ir išgyvenimus. Todėl yra aktualus. Todėl paliečia. Todėl sukrečia.


Ar sukrėtė? Tam tikra prasme, taip. Tiksliau, privertė pažvelgti į tuometę sistemą kitomis akimis. Į sistemą, kurioje, tiek "kairieji", tiek "dešinieji" nukentėjo, nes būtent sistema buvo anti-žmogiška. Vėlesnėje diskusijoje (kurioje beje dalyvavo abu kurėjai bei operatorius Federico Torres) buvo kalbama apie tai, jog kai kuriems žiūrovams filme pateiktas požiūris nepasirodė pakankamai drastiškas ir žiaurus. O aš svarstau ar mums vis dar reikia žiaurumo ir neapykantos? Galbūt, žvelgdami iš laiko perspektyvos, galėtume atrasti ir kitus požiūrio taškus? Galbūt, vietoje aklo niekinimo, reikalingas klaidų suvokimas ir jų nekartojimas?


Galiausiai, techniškai šaunūs sprendimai filmuojant. Nenoriu atskleisti visko, nes šį filmą jūs dar būtinai turite pamatyti, tačiau džiugu, be galo džiugu, matyti jaunų profesionalų stiprius darbus.


O bendrai tikiuosi, jog šį filmą išvys kuo daugiau žmonių, tiek užsieniečių, nedaug ką žinančių apie mūsų istoriją, tiek ir Lietuvių. O moksleiviams bei istorijos studentams, "Aš už tave pakalbėsiu" rekomenduočiau beveik privalomai (nonsensas, žinau, bet turi prasmę). Nors iš tiesų jis dar labiau privalomas Italijos komunistams, kurie čia vis dar gyvuoja ir klesti (žr. mano įrašą "Ideologijos").


When we talk about KGB/Aš už tave pakalbėsiu FB čia.

Filmo treileris čia.



* *** *** *** *** *** *** *


Usually, I don't write reviews. Because I'm only a student of cinema and performing arts and none of a critic. So I'll not write one even today. I'll just share my opinion as I feel I should do it.


For two days I have been accumulating energy, that this evil tonsillitis is shamelessly sucking out of me. And I was trying to lay down my impressions. I was trying to line up my thoughts in an ordered army way as before they looked like the queue of disheveled Italians during the day of free entry to Vatican museums.


So, last Sunday in Rome (Accademia di Romania) a huge part of Lithuanian community and some other cinema lovers were watching a film "Aš už tave pakalbėsiu/When we talk about KGB". This event was a part of the festival "Mostra del nuovo cinema Europeo (Exhibition of the new European cinema)". I've been there as well. Most probably I had been caught by the fact that it's a collective work of two young film directors from Lithuania (Virginija Vareikytė) and Italy (Maxì Dejoie). Apart that, I only knew that the impulse to create this film was a visit in the KGB museum in Vilnius and that the film is documentary. With this little knowledge (shame on me) I went to Accademia di Romania.


First of all, it's wonderful that the crew didn't limit themselves in a traditional documentary film cage and instead they have beautifully included some touches of the narrative film. Just because in the history lessons or with the help of Internet, we can find all the facts and statistics but here is hidden the difference between art and mathematics. Art expresses emotions, real life events and experiences. That's why it's relevant. That's why it's touching. That's why it's shocking.


Did it shake me? In a particular sense, yes. Moreover, it made me see the regime with different eyes. The regime where "the left ones" and "the right ones" suffered the same way because exactly the system was against the humanity. Later there was a discussion with both of the directors and the cameraman Federico Torres, where they stated that some of the spectators didn't find the attitude expressed in the film radical and cruel enough. But I consider if we still really need violence and hatred? Maybe now, when viewing from the perspective of time, we could find the other points of view? Maybe instead of blind disdain, it's necessary to understand the mistakes and not to repeat them anymore?


Finally, there have been made a lot of great technical solutions while shooting. I don't want to reveal everything, as you still have to see this film necessarily, However, I'm glad (immensely glad) to see that young professionals can and do create masterpieces like this one.


Generally, I hope there's gonna be a lot of Lithuanians and especially foreigners (who don't know that much of our history) to watch this film. Moreover, to the school and history students I would recommend "Aš už tave pakalbėsiu" compulsorily (nonsense, I know, but makes sense). Though even more it's obligatory to Italian communists who still live here and even thrive.


When we talk about KGB/Aš už tave pakalbėsiu FB here.

Trailer here.



-Pannocchia

Traukiniai.

Baisu. Kartais yra be galo baisu. Ir nevisada tik dėl terorizmo išpuolių. Ne tik tada, kai išgirsti pralekiančio greitosios pagalbos automobilio sirenas. Ne tik tada, kai dreba žemė ir miršta žmonės.

Baisu yra mirti viduje. Baisu yra užsisukti dirbu-moka-sumokėsiu ir aš-ramiau miegosiu rate. Ir dirbti, žinoma, dažniausiai, ne savo svajonių darbą. Tada siaubą kelia viskas, o ypač tai, jog matai, kaip bėga laikas, kaip jį švaistai, ieškodamas būdų tiesiog išgyventi, o tiksliau - tiesiog egzistuoti. Važiuoji tuo greituoju traukiniu, kuris absoliučiai niekur nestoja, ir staiga supranti, kad jau praėjo metai, dveji, treji, dešimtys. Ir tu jau nuvažiavai begalo toli nuo to, kuo norėjai tapti. Supranti, kad prieš tuos metus, dvejus, trejus ar dešimtį, turėjai mažiausiai dvi kryptis, o gal ir dar daugiau, tačiau rinkaisi tą, "kurią turėjai rinktis". Ir ta kryptis buvo priešinga tavo svajonėms.

Tada vėlgi mąstai - o ką reiškia "turėjau rinktis"? Ar tikrai TURĖJAU? Ar man tiesiog pritrūko šiek tiek drąsos? Galbūt būtų užtekę mažo žingsnelio, tiesiog įsėsti į tą kitą traukinį? Taip, jis nebuvo greitasis. Ir kelionėje būtų tekę persėsti gal dešimtį tūkstančių kartų. Nes tiesioginiai traukiniai į TEN - iš viso neegzistuoja. O be to tarp vienos stotelės ir kitos lauktų šimtai kilometrų, kuriuos turėtum nueiti pėsčiomis, perplaukti jūromis, greičiausiai, net kopti kalnais. Būtų sunku. Pradžioje - jokių patogumų, visada murzinas, išsimaudęs balose ir pelkėse, perlytas, statydamas viską va banque.

Būtų velniškai sunku, bet... ar nėra sunkiau ir siaubingiau, palikti savo svajones ir norus už nugaros, juos tyliai nužudyti ir palaidoti tose mažose savo širdies kapinaitėse?

Nežinau. Tik aš nebijau mirti. Daug labiau bijau prarasti save.

* *** *** *** *** *** *** *** *

It's scary. Sometimes it's really scary. And not always only because of terrorist attacks. Not only when you hear the sirens of the ambulance. Not only when the earth shakes and people die.

It's scary to die inside. It's scary to get into the circle of I work-they pay-I pay-I sleep well. And to work, most often, not in the place of your dreams. Then you get scared by anything. Especially when you see how the time passes and you waste it looking for the way of surviving or even existing.

You ride that express train that doesn't stop absolutely anywhere and suddenly you understand that there's already a year, two, three or ten passed in your back. And you have already gone far far away from who you wanted to become.
You understand that a year, two, three or ten ago you had at least two directions (or even more) but you have chosen the one you "had to choose". And that direction was the opposite of your dreams'.

And then you think again what does it mean "I had to choose"? Did I really HAVE TO. Or was it just a lack of bravery I had? Maybe it would have been enough to make a little step, just to take the other train? Yes, it wouldn't have been the express one. And you would have had to change the train at least ten thousand times. Just because the direct trains to THERE don't exist. And between the nearest stops there would have been hundreds of kilometres that you would have had to go on foot, to cross the seas and even climb the mountains.

It would be hard. At the beggining, you'd have no comforts, you'd be always dirty and wet because of the puddles and swamps that you'd have to cross. You'd be tired of the rain that falls when you play your game va banque from everything.

It would be deadly hard but... isn't it harder and even more scary to leave your dreams and wishes behind you, just to kill them silently and to keep them in that little graveyard of your heart?

I don't know. However, I'm not afraid of dying. I'm only afraid of losing myself.


-Pannocchia

Karalienė.

Aš keliavau. Keliauju. Nes bijau sustoti. Privalau judėti. Kad nebūtų per ramu. Ir kad netaptų pernelyg triukšminga. Tiesiog einu, bėgu, važiuoju. O kai skauda leidžiu pakelės vėjui, lietui, smulkiems žvyro akmenėliams dilinti mano skausmą. Taip skauda dar labiau, bet galop žaizdos tampa glotnios, kaip jūros išmestos šakos ir akmenys.

Tačiau tada, vieną keistą dieną, visiškai keistu būdu sutinku tave. Ir tu išgyveni mano audrą. Ne tik išgyveni. Tu paimi mane už rankos ir, prisiglausdamas prie mano širdies, ištrauki mane iš viesulo. Sakai, nebijok gyventi. Sakai, nebijok ir leisk man keliauti su tavimi.

Ir aš nebijau. O skausmas tirpsta pats, be audrų, be lietaus. Ir nebevirsta akmeniu-randu, kurį vėliau padėčiau ant lentynos. Jis tiesiog išnyksta. Lieka tik maži randų gintarėliai. Tie, žibantys and mano riešo.…

O tada aš prabundu ryte ir tu neišnyksti. Šypsaisi. Ir, Dievas mato, tavo šypsena – vienas iš gražiausių mano gyvenime įvykusių stebuklų.

Sustoju. Sustoju savo kelionėje ir apsidairau. Matau, tu rašysi man dainas. Ir niekada nepasakysi „ne“ mano saldumynų manijai. Parveši mane miegančią namo. Ir aš būsiu maža aikštinga tavo širdies karalienė. Ją tu mylėsi. Mylėsi mane.

Mylėsiu tave ir aš. Myliu.

-Pannocchia

Panašu, kad apie mane.

Pačiai sau esu vienas iš keisčiausių ir "kitokiausių" gyvenime sutiktų žmonių. Viena iš tų, kurie niekada negebėjo pritapti, juolab susitapatinti. O tas išorinis pritapimas (tiksliau, vaizdinys, kad tinku) draskydavo (ir drasko) netgi labiau.

Ir greičiausiai aš galėčiau pasakyti, kad gyvenu nuobodų gyvenimą. Esu antisociali. Negebu prisileisti žmonių - nei fiziškai, nei emociškai. O dar...

Man niekaip nepavyksta kalbėti apie kai kuriuos dalykus neašarojant. Tarp tokių - sausio 13-osios įvykiai (nereikia juoktis, aš pati nežinau, kodėl man tai - taip svarbu), mano šeima Lietuvoje ir įvairiausio plauko prisiminimai apie juos.
Ir šiaip man vargiai pavyksta neašaroti.

Aš moku būti logiška. Vadovautis logika. Bet nemoku nesivadovauti emocijomis ir jomis nesekti. Šios vis išsiveržia. Aš vis pasakau per daug.

Didžiausias džiaugsmas man - perskaityti visą puslapį itališkos knygos ir nerasti nei vieno nežinomo žodžio. Arba rasti, jį išversti ir kartoti mintyse. Ir velnias žino, kodėl taip smagu, kai tas žodis vis grįžta, grįžta ir aš prisimenu jo reikšmę.

Dar džiaugiuosi, kai išgirstu ką nors, ko nežinojau anksčiau. Kai sėdžiu paskaitoje ir klausausi dėstytojo, pasakojančio kino ar teatro istoriją, o man iki skausmo įdomu. Ir kai paskaitos pabaigoje jis jau moko ne istorijos, bet gyvenimo. Ir visi, ištvėrę tas keturias valandas, beveik verkia ir ploja atsistoję.

Dar man patinka, kad pamiršau, kaip atrodo televizorius. Nei todėl, kad dabar taip madinga, nei todėl, kad jo neturiu (nors šie du faktai ir yra absoliuti tiesa), o todėl, nes vietoj televizijos žiūriu į žvaigždes. Į kalnus, supančius Romą. Į naktines gatves. Į saulėtekį ir saulėlydį. Ir klausau radijo. Ir man atrodo, kad gyvenu tada, kai televizijos net nebuvo, o žmonės klausė radijo bei skaitė knygas.

O ir gyvenu aš tokioje vietoje, nuostabioje vietoje Romos centre, kurioje visiškai nesijaučia, kad gyvenu centre. Atvirkščiai, atrodo, kad esu kažkur be galo toli nuo civilizacijos ir, o Dieve, koks tai nuostabus jausmas. Čia aš tiesiog užgesinu šviesas ir stebiu vaizdą pro didžiulius langus. Eidama miegoti pagalvę pasidedu taip, kad galėčiau žiūrėti į dangų pro tuos pačius langus - milžinus.

Taip pat aš velniškai permoku už šį vaizdą. Ir tenka dirbti daugiau. Bet negebu nesivadovauti emocijomis.

Ir dar. Dievinu savo vienišame kelyje sutikti žmogų. Tokį kaip ir aš. Kai galiu stebėti tai, kaip jis manęs vengia, vengia artumo, ir matyti savo atvaizdą jame. Stebėti, kaip jis nori vadovautis logika. Bet nemoka nesivadovauti emocijomis.

Tada man daugiau nieko nereikia.
Gal tik išgerti karšto pieno.
Ir išmokti rašyti taip, kad perskaičius nenorėčiau ištrinti.

-Pannocchia

Nuo savęs nepabėgsi.

Būdavo blogai. Kartais taip, kad norėdavosi rėkti. O kartais taip, kad nieko nebesinorėdavo. Sakydavau: jei taip dabar išvykčiau toli toli, nereikėtų matyti viso to, ko nenoriu matyti. Sutikti tų, kurių nenoriu sutikti. Ir, žinoma, nereikėtų spręsti problemų, kurios per sudėtingos, kad jas išspręstum. Ar keisti požiūrio į tas, kurios tiesiog neišsprendžiamos.

Mama visada tepasakydavo tiek: nuo savęs nepabėgsi.
O aš nenorėjau bėgti nuo savęs.
Man taip atrodė.
Tik ji buvo teisi.

Praėjo savaitė. Bene gražiausioje (o be to ir širdžiai artimoje) šio pasaulio vietoje. Absoliučioje vienatvėje. Bet vienatvė netrikdė. Neliūdino. Ir, regis, buvo virtusi net tam tikra pilnatve. Praėjo savaitė.

O gražiau skambėtų - praėjo metai. Ar penkeri. Deja.

Praėjo tik savaitė. Ir kažkas tyliai grįžo.

Aš tiesiog padėjau ragelį. Nors kitoje pusėje nesuskambėjo nei vienas liūdnas ar įžeidžiantis žodis. Atvirkščiai. Ir vargiai galėjau suprasti, kodėl. Galimai todėl, kad tai tik žodžiai. Ar todėl, kad nenorėjau padėti ragelio, veikiau, išleisti Tave pro duris. Arba - neišleisti.

Tačiau Tu nebuvai atėjęs. O kažkas grįžo.

Kartu su savimi atsinėšė, tisliau, grąžino, ir suvokimą, kad mano šukių tiek daug ir jos tokios skirtingos, taip toli viena nuo kitos, jog vargu ar kadanors sugebėsiu jas surinkti. Vargu ar sugebėsiu iš viso to, kas taip velniškai nesuderinama, sudėti vieną prasmingą kūrinį. Greičiausiai, niekas čia nesuguls natomis ar akordais ir neišsilies spalvomis.

Nes jei tai būtų natos, jos arba lakstytų atskirai, skambėtų visiems, tačiau po vieną, arba kartu pjautų ausis nesuderinamomis sekundomis.
Jei tai būtų spalvos, gulėtų atskiromis šiltų-šaltų paletėmis. Arba drauge. Kaip žinia, taip tik blogiau.

O netgi jei būtų geriau, fantastiškiausioje šio pasaulio vietoje vis dar būčiau ta pati aš ir tos pačios mano šukės. Nes tiesa visada ta pati. Nes nuo savęs - nepabėgsi.

-Pannocchia

Loneliness.

Dažnai kalbu apie vienatvę. Ne todėl, kad jos bijau. Ir ne tam, kad ją prisijaukinčiau. Vienatvė jau seniai tapo nuolatine, netgi savaime suprantama, būsena.

Kam tada apie ją kalbėti?

Nes nuolatinė, savaime suprantama, vienintėlė palydovė, nėra nei priimtina, nei sava, nei trokštama. Greičiausiai, tiesiog ne šiuo metu. Ir ne vakar. Ir ne po savaitės.

Juk ji... Ji gali būti ir pasirinkimu. Noru. Troškimu. Laukiama viešnia. O kartais - net būtinybe. Tačiau, greičiausiai, tiesiog ne šiuo metu.

Šiandien ji - ne poezija. Realybė įsiėdusi į kaulus, raumenis, apsėdusi mintis. Dusinanti. Nes negali suprasti, kodėl bandydamas išlikti ištikimu sau, regis, tiek daug iš savęs atimi. Bandydamas išlikti ištikimu sau, jautiesi vienišas net minioje. Nes "miniai" savęs nedalini. Nešvaistai. Bandai išlikti ištikimu sau. Išlikti savimi.

Ir lieki. Ištikimai vienas. Ar vienišas? 

Ir koks skirtumas? 

O kas geriau?

-Pannocchia

Ideologijos.

Šį vakarą apie tai, kas šiurpina.

Paskutines porą savaičių ši tema sukasi ant liežuvio galo, nors visus, jau beveik tris, mano buvimo Romoje mėnesius ji tyliai beldėsi į mintis ir rašliavas. Galbūt sunku tuo patikėti, bet kalbu ne apie ką kitą, o apie komunizmą.

Romoje (nesakau, kad visoje Italijoje, nes tikrai nežinau) komunizmas gyvas net šiandien. Vis dar gyvas. Ir ne šiaip gyvas, bet ir prisistato niekuo nesidangstydamas - gražus, raudonas, lygias teises nešantis KŪJIS (ir jo draugas pjautuvas, kas be ko).
Visur. Eini gatve ir atsiremi į šūkius apie lygybę bei kažin kokios komunistų būstinės duris. Universiteto kieme randi pakabintą baltą paklodę su, žinoma, raudonu užrašu: UNIVERSITETAS TURI BŪTI NEMOKAMAS. Galiausiai, artėja universiteto valdžios rinkimai. Komunistai atvirai kandidatuoja (žr. nuotrauką).

Aš esu iš šalies, kuri, kaip ir kitos Rytų Europos valstybės, išgyveno pačią, sakyčiau, juodžiausią (ar raudonausią) komunizmo pusę. Ne Markso ir Engelso utopines idėjas, o tai, kuo jos virsta, nužengusios iš sapnais paremtų veikalų ir knygų, bei susidūrusios su realybe.

Aš esu iš šalies, kurioje komunizmas atnešė tremtį. Represijas. Sugniuždė ekonomiką. Ir... Ech. Visi mokėmės istoriją. Nesikartosiu.

Italijoje komunizmas neįsigalėjo, jo vietoje visada buvo fašizmas. Tačiau neįsigalėjęs niekada ir nemirė, nebuvo pasmerktas ir, patikėkite, tikrai ne viena ir ne dvi šeimos čia netgi šiandien gyvena remdamiesi komunizmo ideologija, šventai ja tikėdami. Jų namuose gali rasti tiek kūjų su pjautuvais, tiek Lenino galvų. Čia komunizmas gyvas. Iš tiesų, GYVAS.

Būtų naivu manyti, kad vakarietiškoje šiuolaikinėje respublikoje ši doktrina turi realius šansus įsigalėti. Tačiau. Vien jos egzistavimas pasako daug. Ir užduoda nemažai klausimų.

Ir, bent jau mane, verčia jaustis nejaukiai.

-Pannocchia