Aš tiesiog noriu
gerti pieną su tavimi. Pieną su mėtų sirupu. Arba šiltą, su tirpia kava, su
medumi. Su tavimi.
Nėra tame kažin
kokios poezijos. Ne. Tik tu gana toli.
O aš tiesiog
noriu gulėti, vartytis, neužmigti, kaip visad, bent iki penkių ryto. Arba, galbūt, miegoti. Su tavimi.
Man patinka
„šaukštelio“ pozicija, o dar labiau dievinu tą, kai rankos ir kojos
persipynusios ir aš nebežinau, kur mano pradžia, kur pabaiga, kur ribos.
Be poezijos. Tu
toli.
Tačiau su tavimi
viskas kitaip. Viskas geriau. Viskas tikriau. Būtų banalu, jei sakyčiau, kad
sniegas baltesnis, bet ir jis, greičiausiai, pabąla, kai aš su tavimi.
Būtų banalu, jei
sakyčiau, kad myliu tave. Tu tai žinai. Tačiau yra ir dar daugiau.
Ne, nesi mano
priklausomybė. Nenoriu, kad būtum. Taip pat nenoriu, kad būtum nuosavybė. Šie
dalykai - iš esmės klaidingi. Todėl nepavydžiu. Nepavydėčiau.
Nenoriu būti tavo
žaislu ir nenoriu, kad sakytum man, jog aš ne žaislas. Noriu būti tavo nauju,
baltu lapu.
Ir tiesiog...
Noriu gerti pieną. Su tavimi.
Pannocchia