Traukiniai.

Baisu. Kartais yra be galo baisu. Ir nevisada tik dėl terorizmo išpuolių. Ne tik tada, kai išgirsti pralekiančio greitosios pagalbos automobilio sirenas. Ne tik tada, kai dreba žemė ir miršta žmonės.

Baisu yra mirti viduje. Baisu yra užsisukti dirbu-moka-sumokėsiu ir aš-ramiau miegosiu rate. Ir dirbti, žinoma, dažniausiai, ne savo svajonių darbą. Tada siaubą kelia viskas, o ypač tai, jog matai, kaip bėga laikas, kaip jį švaistai, ieškodamas būdų tiesiog išgyventi, o tiksliau - tiesiog egzistuoti. Važiuoji tuo greituoju traukiniu, kuris absoliučiai niekur nestoja, ir staiga supranti, kad jau praėjo metai, dveji, treji, dešimtys. Ir tu jau nuvažiavai begalo toli nuo to, kuo norėjai tapti. Supranti, kad prieš tuos metus, dvejus, trejus ar dešimtį, turėjai mažiausiai dvi kryptis, o gal ir dar daugiau, tačiau rinkaisi tą, "kurią turėjai rinktis". Ir ta kryptis buvo priešinga tavo svajonėms.

Tada vėlgi mąstai - o ką reiškia "turėjau rinktis"? Ar tikrai TURĖJAU? Ar man tiesiog pritrūko šiek tiek drąsos? Galbūt būtų užtekę mažo žingsnelio, tiesiog įsėsti į tą kitą traukinį? Taip, jis nebuvo greitasis. Ir kelionėje būtų tekę persėsti gal dešimtį tūkstančių kartų. Nes tiesioginiai traukiniai į TEN - iš viso neegzistuoja. O be to tarp vienos stotelės ir kitos lauktų šimtai kilometrų, kuriuos turėtum nueiti pėsčiomis, perplaukti jūromis, greičiausiai, net kopti kalnais. Būtų sunku. Pradžioje - jokių patogumų, visada murzinas, išsimaudęs balose ir pelkėse, perlytas, statydamas viską va banque.

Būtų velniškai sunku, bet... ar nėra sunkiau ir siaubingiau, palikti savo svajones ir norus už nugaros, juos tyliai nužudyti ir palaidoti tose mažose savo širdies kapinaitėse?

Nežinau. Tik aš nebijau mirti. Daug labiau bijau prarasti save.

* *** *** *** *** *** *** *** *

It's scary. Sometimes it's really scary. And not always only because of terrorist attacks. Not only when you hear the sirens of the ambulance. Not only when the earth shakes and people die.

It's scary to die inside. It's scary to get into the circle of I work-they pay-I pay-I sleep well. And to work, most often, not in the place of your dreams. Then you get scared by anything. Especially when you see how the time passes and you waste it looking for the way of surviving or even existing.

You ride that express train that doesn't stop absolutely anywhere and suddenly you understand that there's already a year, two, three or ten passed in your back. And you have already gone far far away from who you wanted to become.
You understand that a year, two, three or ten ago you had at least two directions (or even more) but you have chosen the one you "had to choose". And that direction was the opposite of your dreams'.

And then you think again what does it mean "I had to choose"? Did I really HAVE TO. Or was it just a lack of bravery I had? Maybe it would have been enough to make a little step, just to take the other train? Yes, it wouldn't have been the express one. And you would have had to change the train at least ten thousand times. Just because the direct trains to THERE don't exist. And between the nearest stops there would have been hundreds of kilometres that you would have had to go on foot, to cross the seas and even climb the mountains.

It would be hard. At the beggining, you'd have no comforts, you'd be always dirty and wet because of the puddles and swamps that you'd have to cross. You'd be tired of the rain that falls when you play your game va banque from everything.

It would be deadly hard but... isn't it harder and even more scary to leave your dreams and wishes behind you, just to kill them silently and to keep them in that little graveyard of your heart?

I don't know. However, I'm not afraid of dying. I'm only afraid of losing myself.


-Pannocchia

Karalienė.

Aš keliavau. Keliauju. Nes bijau sustoti. Privalau judėti. Kad nebūtų per ramu. Ir kad netaptų pernelyg triukšminga. Tiesiog einu, bėgu, važiuoju. O kai skauda leidžiu pakelės vėjui, lietui, smulkiems žvyro akmenėliams dilinti mano skausmą. Taip skauda dar labiau, bet galop žaizdos tampa glotnios, kaip jūros išmestos šakos ir akmenys.

Tačiau tada, vieną keistą dieną, visiškai keistu būdu sutinku tave. Ir tu išgyveni mano audrą. Ne tik išgyveni. Tu paimi mane už rankos ir, prisiglausdamas prie mano širdies, ištrauki mane iš viesulo. Sakai, nebijok gyventi. Sakai, nebijok ir leisk man keliauti su tavimi.

Ir aš nebijau. O skausmas tirpsta pats, be audrų, be lietaus. Ir nebevirsta akmeniu-randu, kurį vėliau padėčiau ant lentynos. Jis tiesiog išnyksta. Lieka tik maži randų gintarėliai. Tie, žibantys and mano riešo.…

O tada aš prabundu ryte ir tu neišnyksti. Šypsaisi. Ir, Dievas mato, tavo šypsena – vienas iš gražiausių mano gyvenime įvykusių stebuklų.

Sustoju. Sustoju savo kelionėje ir apsidairau. Matau, tu rašysi man dainas. Ir niekada nepasakysi „ne“ mano saldumynų manijai. Parveši mane miegančią namo. Ir aš būsiu maža aikštinga tavo širdies karalienė. Ją tu mylėsi. Mylėsi mane.

Mylėsiu tave ir aš. Myliu.

-Pannocchia

Panašu, kad apie mane.

Pačiai sau esu vienas iš keisčiausių ir "kitokiausių" gyvenime sutiktų žmonių. Viena iš tų, kurie niekada negebėjo pritapti, juolab susitapatinti. O tas išorinis pritapimas (tiksliau, vaizdinys, kad tinku) draskydavo (ir drasko) netgi labiau.

Ir greičiausiai aš galėčiau pasakyti, kad gyvenu nuobodų gyvenimą. Esu antisociali. Negebu prisileisti žmonių - nei fiziškai, nei emociškai. O dar...

Man niekaip nepavyksta kalbėti apie kai kuriuos dalykus neašarojant. Tarp tokių - sausio 13-osios įvykiai (nereikia juoktis, aš pati nežinau, kodėl man tai - taip svarbu), mano šeima Lietuvoje ir įvairiausio plauko prisiminimai apie juos.
Ir šiaip man vargiai pavyksta neašaroti.

Aš moku būti logiška. Vadovautis logika. Bet nemoku nesivadovauti emocijomis ir jomis nesekti. Šios vis išsiveržia. Aš vis pasakau per daug.

Didžiausias džiaugsmas man - perskaityti visą puslapį itališkos knygos ir nerasti nei vieno nežinomo žodžio. Arba rasti, jį išversti ir kartoti mintyse. Ir velnias žino, kodėl taip smagu, kai tas žodis vis grįžta, grįžta ir aš prisimenu jo reikšmę.

Dar džiaugiuosi, kai išgirstu ką nors, ko nežinojau anksčiau. Kai sėdžiu paskaitoje ir klausausi dėstytojo, pasakojančio kino ar teatro istoriją, o man iki skausmo įdomu. Ir kai paskaitos pabaigoje jis jau moko ne istorijos, bet gyvenimo. Ir visi, ištvėrę tas keturias valandas, beveik verkia ir ploja atsistoję.

Dar man patinka, kad pamiršau, kaip atrodo televizorius. Nei todėl, kad dabar taip madinga, nei todėl, kad jo neturiu (nors šie du faktai ir yra absoliuti tiesa), o todėl, nes vietoj televizijos žiūriu į žvaigždes. Į kalnus, supančius Romą. Į naktines gatves. Į saulėtekį ir saulėlydį. Ir klausau radijo. Ir man atrodo, kad gyvenu tada, kai televizijos net nebuvo, o žmonės klausė radijo bei skaitė knygas.

O ir gyvenu aš tokioje vietoje, nuostabioje vietoje Romos centre, kurioje visiškai nesijaučia, kad gyvenu centre. Atvirkščiai, atrodo, kad esu kažkur be galo toli nuo civilizacijos ir, o Dieve, koks tai nuostabus jausmas. Čia aš tiesiog užgesinu šviesas ir stebiu vaizdą pro didžiulius langus. Eidama miegoti pagalvę pasidedu taip, kad galėčiau žiūrėti į dangų pro tuos pačius langus - milžinus.

Taip pat aš velniškai permoku už šį vaizdą. Ir tenka dirbti daugiau. Bet negebu nesivadovauti emocijomis.

Ir dar. Dievinu savo vienišame kelyje sutikti žmogų. Tokį kaip ir aš. Kai galiu stebėti tai, kaip jis manęs vengia, vengia artumo, ir matyti savo atvaizdą jame. Stebėti, kaip jis nori vadovautis logika. Bet nemoka nesivadovauti emocijomis.

Tada man daugiau nieko nereikia.
Gal tik išgerti karšto pieno.
Ir išmokti rašyti taip, kad perskaičius nenorėčiau ištrinti.

-Pannocchia

Nuo savęs nepabėgsi.

Būdavo blogai. Kartais taip, kad norėdavosi rėkti. O kartais taip, kad nieko nebesinorėdavo. Sakydavau: jei taip dabar išvykčiau toli toli, nereikėtų matyti viso to, ko nenoriu matyti. Sutikti tų, kurių nenoriu sutikti. Ir, žinoma, nereikėtų spręsti problemų, kurios per sudėtingos, kad jas išspręstum. Ar keisti požiūrio į tas, kurios tiesiog neišsprendžiamos.

Mama visada tepasakydavo tiek: nuo savęs nepabėgsi.
O aš nenorėjau bėgti nuo savęs.
Man taip atrodė.
Tik ji buvo teisi.

Praėjo savaitė. Bene gražiausioje (o be to ir širdžiai artimoje) šio pasaulio vietoje. Absoliučioje vienatvėje. Bet vienatvė netrikdė. Neliūdino. Ir, regis, buvo virtusi net tam tikra pilnatve. Praėjo savaitė.

O gražiau skambėtų - praėjo metai. Ar penkeri. Deja.

Praėjo tik savaitė. Ir kažkas tyliai grįžo.

Aš tiesiog padėjau ragelį. Nors kitoje pusėje nesuskambėjo nei vienas liūdnas ar įžeidžiantis žodis. Atvirkščiai. Ir vargiai galėjau suprasti, kodėl. Galimai todėl, kad tai tik žodžiai. Ar todėl, kad nenorėjau padėti ragelio, veikiau, išleisti Tave pro duris. Arba - neišleisti.

Tačiau Tu nebuvai atėjęs. O kažkas grįžo.

Kartu su savimi atsinėšė, tisliau, grąžino, ir suvokimą, kad mano šukių tiek daug ir jos tokios skirtingos, taip toli viena nuo kitos, jog vargu ar kadanors sugebėsiu jas surinkti. Vargu ar sugebėsiu iš viso to, kas taip velniškai nesuderinama, sudėti vieną prasmingą kūrinį. Greičiausiai, niekas čia nesuguls natomis ar akordais ir neišsilies spalvomis.

Nes jei tai būtų natos, jos arba lakstytų atskirai, skambėtų visiems, tačiau po vieną, arba kartu pjautų ausis nesuderinamomis sekundomis.
Jei tai būtų spalvos, gulėtų atskiromis šiltų-šaltų paletėmis. Arba drauge. Kaip žinia, taip tik blogiau.

O netgi jei būtų geriau, fantastiškiausioje šio pasaulio vietoje vis dar būčiau ta pati aš ir tos pačios mano šukės. Nes tiesa visada ta pati. Nes nuo savęs - nepabėgsi.

-Pannocchia

Loneliness.

Dažnai kalbu apie vienatvę. Ne todėl, kad jos bijau. Ir ne tam, kad ją prisijaukinčiau. Vienatvė jau seniai tapo nuolatine, netgi savaime suprantama, būsena.

Kam tada apie ją kalbėti?

Nes nuolatinė, savaime suprantama, vienintėlė palydovė, nėra nei priimtina, nei sava, nei trokštama. Greičiausiai, tiesiog ne šiuo metu. Ir ne vakar. Ir ne po savaitės.

Juk ji... Ji gali būti ir pasirinkimu. Noru. Troškimu. Laukiama viešnia. O kartais - net būtinybe. Tačiau, greičiausiai, tiesiog ne šiuo metu.

Šiandien ji - ne poezija. Realybė įsiėdusi į kaulus, raumenis, apsėdusi mintis. Dusinanti. Nes negali suprasti, kodėl bandydamas išlikti ištikimu sau, regis, tiek daug iš savęs atimi. Bandydamas išlikti ištikimu sau, jautiesi vienišas net minioje. Nes "miniai" savęs nedalini. Nešvaistai. Bandai išlikti ištikimu sau. Išlikti savimi.

Ir lieki. Ištikimai vienas. Ar vienišas? 

Ir koks skirtumas? 

O kas geriau?

-Pannocchia

Ideologijos.

Šį vakarą apie tai, kas šiurpina.

Paskutines porą savaičių ši tema sukasi ant liežuvio galo, nors visus, jau beveik tris, mano buvimo Romoje mėnesius ji tyliai beldėsi į mintis ir rašliavas. Galbūt sunku tuo patikėti, bet kalbu ne apie ką kitą, o apie komunizmą.

Romoje (nesakau, kad visoje Italijoje, nes tikrai nežinau) komunizmas gyvas net šiandien. Vis dar gyvas. Ir ne šiaip gyvas, bet ir prisistato niekuo nesidangstydamas - gražus, raudonas, lygias teises nešantis KŪJIS (ir jo draugas pjautuvas, kas be ko).
Visur. Eini gatve ir atsiremi į šūkius apie lygybę bei kažin kokios komunistų būstinės duris. Universiteto kieme randi pakabintą baltą paklodę su, žinoma, raudonu užrašu: UNIVERSITETAS TURI BŪTI NEMOKAMAS. Galiausiai, artėja universiteto valdžios rinkimai. Komunistai atvirai kandidatuoja (žr. nuotrauką).

Aš esu iš šalies, kuri, kaip ir kitos Rytų Europos valstybės, išgyveno pačią, sakyčiau, juodžiausią (ar raudonausią) komunizmo pusę. Ne Markso ir Engelso utopines idėjas, o tai, kuo jos virsta, nužengusios iš sapnais paremtų veikalų ir knygų, bei susidūrusios su realybe.

Aš esu iš šalies, kurioje komunizmas atnešė tremtį. Represijas. Sugniuždė ekonomiką. Ir... Ech. Visi mokėmės istoriją. Nesikartosiu.

Italijoje komunizmas neįsigalėjo, jo vietoje visada buvo fašizmas. Tačiau neįsigalėjęs niekada ir nemirė, nebuvo pasmerktas ir, patikėkite, tikrai ne viena ir ne dvi šeimos čia netgi šiandien gyvena remdamiesi komunizmo ideologija, šventai ja tikėdami. Jų namuose gali rasti tiek kūjų su pjautuvais, tiek Lenino galvų. Čia komunizmas gyvas. Iš tiesų, GYVAS.

Būtų naivu manyti, kad vakarietiškoje šiuolaikinėje respublikoje ši doktrina turi realius šansus įsigalėti. Tačiau. Vien jos egzistavimas pasako daug. Ir užduoda nemažai klausimų.

Ir, bent jau mane, verčia jaustis nejaukiai.

-Pannocchia

Palieku.

Aš esu. Nepajėgi parašyti ką nors, kas turėtų prasmę.

Girdžiu tolimą griaustinį. Ir lietus tylutėliai nuplauna viską. Ne, ne viską. Šis tas lieka.

Visų pirma, tai baras. Su futbolo stalu. Noriu miego. Du alaus. Grapa? Tu pasakoji man apie saldumą.

Tada, lauko terasa. Po koncerto. Ant sofos. Aš paprašau tavęs, kad išjungtum telefoną ir tu išjungi. Truputėlį šalta, bet jaučiu tave šalia savęs ir tai, tam tikra, keista prasme, ramina.

Grįžtame į viešbutį. Paslystu ant šlapio grindinio ir parkrentu. Rūpęstis ir baimė tavo akyse. Bet tada lėktuvas sugrąžina tave namo.

Ateina žiema. Susitinkame pirmąją naujųjų metų dieną. Tavo akys. Medus. Aš turiu grįžti.

Vasara. Kažkur prie jūros. Kažkur ant suoliuko. Naktis ar beveik rytas. Sėdime. Nekalbame. Nebėra būtinybės.

Ta pati vasara. Vėl barai? Parkas. Viduramžių miestelis. Tavo rankos. Tavo apsikabinimai. Noriu kavos, bet užmiegu ir tu parveži mane namo. Suprantu, kad nebesi tiesiog šalia. Yra šis tas daugiau. Tu esi šis tas daugiau.

Ateina ruduo. Keistas pieno, kavos, pasivaikčiojimų su šunimi ir vartymosi lovoje sąmyšis. Norisi važiuoti maudytis. Nebėra jokio atstumo. Suprantu, kad saldumas gali būti ir visiškai fizinės formos. Tavo lūpos saldžios. Ar tiesiog skanios? Tu skanus. Noriu dar. Turiu išeiti.

Laikas pradeda tekėti lėtai. Kas dvi savaites gaunu valandos trukmės laimės dozę. Geriau nei nieko? Per mažai.

Pradedu klausti savęs, kodėl skauda. Atsakymo nerandu.

Keturios stygos. Keletas akordų. Kažkas, ką norėčiau išmokti. Bet išgirstu tolimą griaustinį. Ir lietus... Palieku.

-Pannocchia