Loneliness.

Dažnai kalbu apie vienatvę. Ne todėl, kad jos bijau. Ir ne tam, kad ją prisijaukinčiau. Vienatvė jau seniai tapo nuolatine, netgi savaime suprantama, būsena.

Kam tada apie ją kalbėti?

Nes nuolatinė, savaime suprantama, vienintėlė palydovė, nėra nei priimtina, nei sava, nei trokštama. Greičiausiai, tiesiog ne šiuo metu. Ir ne vakar. Ir ne po savaitės.

Juk ji... Ji gali būti ir pasirinkimu. Noru. Troškimu. Laukiama viešnia. O kartais - net būtinybe. Tačiau, greičiausiai, tiesiog ne šiuo metu.

Šiandien ji - ne poezija. Realybė įsiėdusi į kaulus, raumenis, apsėdusi mintis. Dusinanti. Nes negali suprasti, kodėl bandydamas išlikti ištikimu sau, regis, tiek daug iš savęs atimi. Bandydamas išlikti ištikimu sau, jautiesi vienišas net minioje. Nes "miniai" savęs nedalini. Nešvaistai. Bandai išlikti ištikimu sau. Išlikti savimi.

Ir lieki. Ištikimai vienas. Ar vienišas? 

Ir koks skirtumas? 

O kas geriau?

-Pannocchia