Milk.

Aš tiesiog noriu gerti pieną su tavimi. Pieną su mėtų sirupu. Arba šiltą, su tirpia kava, su medumi. Su tavimi.

Nėra tame kažin kokios poezijos. Ne. Tik tu gana toli.

O aš tiesiog noriu gulėti, vartytis, neužmigti, kaip visad, bent iki penkių ryto.  Arba, galbūt, miegoti. Su tavimi.

Man patinka „šaukštelio“ pozicija, o dar labiau dievinu tą, kai rankos ir kojos persipynusios ir aš nebežinau, kur mano pradžia, kur pabaiga, kur ribos.

Be poezijos. Tu toli.

Tačiau su tavimi viskas kitaip. Viskas geriau. Viskas tikriau. Būtų banalu, jei sakyčiau, kad sniegas baltesnis, bet ir jis, greičiausiai, pabąla, kai aš su tavimi.

Būtų banalu, jei sakyčiau, kad myliu tave. Tu tai žinai. Tačiau yra ir dar daugiau.

Ne, nesi mano priklausomybė. Nenoriu, kad būtum. Taip pat nenoriu, kad būtum nuosavybė. Šie dalykai - iš esmės klaidingi. Todėl nepavydžiu. Nepavydėčiau.

Nenoriu būti tavo žaislu ir nenoriu, kad sakytum man, jog aš ne žaislas. Noriu būti tavo nauju, baltu lapu.

Ir tiesiog... Noriu gerti pieną. Su tavimi.

Pannocchia