Namai.

Apie namus galėčiau kalbėti daug. Galbūt pasimėtyti banaliomis frazėmis, ale „namai ten, kur širdis“ ar „visur gerai, bet...“.

Mano namai Lietuvoje. Natūralu, jog mėnesis ir dar ne bet koks, o TOKS sėkmingas, Romoje negali šio fakto staiga pakeisti.  Taip pat natūralu, kad norėdama išgyventi kvapą gniaužiančio, bet įnoringo miesto džiunglėse privalau imituoti, žaisti namus. Beveik kaip vaikystėje.

Taigi, mano namai Romoje. Nuostabūs. Be juokų. Jau beveik gailiuosi, kad po poros mėnėsių turėsiu priverstinai kraustytis ten, kur planuoju praleisti ir visus tris metus. Gal net daugiau. Ar mažiau. Eh, mintys plaukioja. Grįžtu.

Gyvenu aš pačiame Romos centre, San Lorenzo rajone. Iki universiteto – penkios minutės kojytėmis. Susisiekimas idealus.

Buto šeimininkės – mama su dukra. Per tylios būti neapolietėmis (tačiau yra). Per tylios ir apskritai būti italėmis. Mažutės geišutės. Raganėlės. Tik betvarkė jų nemaža – tarsi visas Neapolio savartynas suvežtas į vieną butą (okei, nesmirdi, tik daiktų ženkliai per daug).

Internetas veikia tik nuo vidurnakčio iki aštuonių ryto. Kaip tik tuo metu, kai aš miegu. Žinoma, tai džiugina.

Džiugina čia daug kas. Ačiū Dievui, ir kaina. Kaina džiugina be sarkazmo. Tik ji. Ir beveik dvigulė lova.

O šiaip, per paskutines keturias naktis jau du kartus apie trečią valandą po mano langais, žmonės susirenka padainuoti „Su gimimo diena“. Sakiau, kad palauktų dar mėnėsį. Bet jie pradeda iš anksto, stengiasi nevėluoti – greičiausiai, ne italai. 

Tiesa, ryt eisiu aplankyti itališkas įstaigas, mat paskutinis vizitas įkvėpė tik pusei riebaus, visais žinomais keiksmažodžiais praturtinto, įrašo. Laukite!

Su meile,

Pannocchia