Aš esu. Nepajėgi parašyti ką
nors, kas turėtų prasmę.
Girdžiu tolimą griaustinį. Ir
lietus tylutėliai nuplauna viską. Ne, ne viską. Šis tas lieka.
Visų pirma, tai baras. Su futbolo
stalu. Noriu miego. Du alaus. Grapa? Tu pasakoji man apie saldumą.
Tada, lauko terasa. Po koncerto.
Ant sofos. Aš paprašau tavęs, kad išjungtum telefoną ir tu išjungi. Truputėlį
šalta, bet jaučiu tave šalia savęs ir tai, tam tikra, keista prasme, ramina.
Grįžtame į viešbutį. Paslystu ant
šlapio grindinio ir parkrentu. Rūpęstis ir baimė tavo akyse. Bet tada lėktuvas
sugrąžina tave namo.
Ateina žiema. Susitinkame pirmąją
naujųjų metų dieną. Tavo akys. Medus. Aš turiu grįžti.
Vasara. Kažkur prie jūros. Kažkur
ant suoliuko. Naktis ar beveik rytas. Sėdime. Nekalbame. Nebėra būtinybės.
Ta pati vasara. Vėl barai?
Parkas. Viduramžių miestelis. Tavo rankos. Tavo apsikabinimai. Noriu kavos, bet
užmiegu ir tu parveži mane namo. Suprantu, kad nebesi tiesiog šalia. Yra šis
tas daugiau. Tu esi šis tas daugiau.
Ateina ruduo. Keistas pieno,
kavos, pasivaikčiojimų su šunimi ir vartymosi lovoje sąmyšis. Norisi važiuoti
maudytis. Nebėra jokio atstumo. Suprantu, kad saldumas gali būti ir visiškai
fizinės formos. Tavo lūpos saldžios. Ar tiesiog skanios? Tu skanus. Noriu dar.
Turiu išeiti.
Laikas pradeda tekėti lėtai. Kas
dvi savaites gaunu valandos trukmės laimės dozę. Geriau nei nieko? Per mažai.
Pradedu klausti savęs, kodėl
skauda. Atsakymo nerandu.
Keturios stygos. Keletas akordų.
Kažkas, ką norėčiau išmokti. Bet išgirstu tolimą griaustinį. Ir lietus...
Palieku.
-Pannocchia
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą