Traukiniai.

Baisu. Kartais yra be galo baisu. Ir nevisada tik dėl terorizmo išpuolių. Ne tik tada, kai išgirsti pralekiančio greitosios pagalbos automobilio sirenas. Ne tik tada, kai dreba žemė ir miršta žmonės.

Baisu yra mirti viduje. Baisu yra užsisukti dirbu-moka-sumokėsiu ir aš-ramiau miegosiu rate. Ir dirbti, žinoma, dažniausiai, ne savo svajonių darbą. Tada siaubą kelia viskas, o ypač tai, jog matai, kaip bėga laikas, kaip jį švaistai, ieškodamas būdų tiesiog išgyventi, o tiksliau - tiesiog egzistuoti. Važiuoji tuo greituoju traukiniu, kuris absoliučiai niekur nestoja, ir staiga supranti, kad jau praėjo metai, dveji, treji, dešimtys. Ir tu jau nuvažiavai begalo toli nuo to, kuo norėjai tapti. Supranti, kad prieš tuos metus, dvejus, trejus ar dešimtį, turėjai mažiausiai dvi kryptis, o gal ir dar daugiau, tačiau rinkaisi tą, "kurią turėjai rinktis". Ir ta kryptis buvo priešinga tavo svajonėms.

Tada vėlgi mąstai - o ką reiškia "turėjau rinktis"? Ar tikrai TURĖJAU? Ar man tiesiog pritrūko šiek tiek drąsos? Galbūt būtų užtekę mažo žingsnelio, tiesiog įsėsti į tą kitą traukinį? Taip, jis nebuvo greitasis. Ir kelionėje būtų tekę persėsti gal dešimtį tūkstančių kartų. Nes tiesioginiai traukiniai į TEN - iš viso neegzistuoja. O be to tarp vienos stotelės ir kitos lauktų šimtai kilometrų, kuriuos turėtum nueiti pėsčiomis, perplaukti jūromis, greičiausiai, net kopti kalnais. Būtų sunku. Pradžioje - jokių patogumų, visada murzinas, išsimaudęs balose ir pelkėse, perlytas, statydamas viską va banque.

Būtų velniškai sunku, bet... ar nėra sunkiau ir siaubingiau, palikti savo svajones ir norus už nugaros, juos tyliai nužudyti ir palaidoti tose mažose savo širdies kapinaitėse?

Nežinau. Tik aš nebijau mirti. Daug labiau bijau prarasti save.

* *** *** *** *** *** *** *** *

It's scary. Sometimes it's really scary. And not always only because of terrorist attacks. Not only when you hear the sirens of the ambulance. Not only when the earth shakes and people die.

It's scary to die inside. It's scary to get into the circle of I work-they pay-I pay-I sleep well. And to work, most often, not in the place of your dreams. Then you get scared by anything. Especially when you see how the time passes and you waste it looking for the way of surviving or even existing.

You ride that express train that doesn't stop absolutely anywhere and suddenly you understand that there's already a year, two, three or ten passed in your back. And you have already gone far far away from who you wanted to become.
You understand that a year, two, three or ten ago you had at least two directions (or even more) but you have chosen the one you "had to choose". And that direction was the opposite of your dreams'.

And then you think again what does it mean "I had to choose"? Did I really HAVE TO. Or was it just a lack of bravery I had? Maybe it would have been enough to make a little step, just to take the other train? Yes, it wouldn't have been the express one. And you would have had to change the train at least ten thousand times. Just because the direct trains to THERE don't exist. And between the nearest stops there would have been hundreds of kilometres that you would have had to go on foot, to cross the seas and even climb the mountains.

It would be hard. At the beggining, you'd have no comforts, you'd be always dirty and wet because of the puddles and swamps that you'd have to cross. You'd be tired of the rain that falls when you play your game va banque from everything.

It would be deadly hard but... isn't it harder and even more scary to leave your dreams and wishes behind you, just to kill them silently and to keep them in that little graveyard of your heart?

I don't know. However, I'm not afraid of dying. I'm only afraid of losing myself.


-Pannocchia