Aš už tave pakalbėsiu.

Paprastai nerašau recenzijų. Nes vis tik esu kino ir scenos menų studentė, o ne kritikė. Todėl ir šiandien nerašysiu. Veikiau pasidalinsiu savo nuomone, nes jaučiu, kad turėčiau.


Porą dienų kaupiau jėgas, kurias pikta angina vis dar begėdiškai siurbia, ir dėliojau įspūdžius. Stengiausi savo pamąstymus surikiuoti į tvarkingą kariuomenės eilę, nes prieš tai vis dar atrodė kaip išsidarkiusių italų eilė prie Vatikano muziejų nemokamo įėjimo dieną.


Taigi, praėjųsį šeštadienį Romoje, Accademia di Romania, nemaža lietuvių bendruomenės dalis ir kiti kino mėgėjai žiūrėjo filmą "Aš už tave pakalbėsiu/When we talk about KGB". Renginys buvo dalis festivalio "Mostra del nuovo cinema Europeo (Naujojo Europos kino paroda)". Na, ir aš ten buvau. Greičiausiai, užkabinta fakto, kad tai - bendras jaunų režisierių iš Lietuvos (Virginija Vareikytė) ir Italijos (Maxì Dejoie) darbas. Nes gėda prisipažinti, iš anksto filmu daug nepasidomėjau. Žinojau, jog postūmis jį sukurti buvo apsilankymas KGB muziejuje Vilniuje ir kad filmas - dokumentinis. Su tokiomis štai menkomis žiniomis nukulniavau į Accademia di Romania.


Visų pirma, nuostabu, jog kūrėjai neapsiribojo tradiciniu dokumentiniu filmu, o puikiai įpynė tam tikrus naratyvo bruožus. Pirmiausia, dėl to, nes istorijos pamokose arba pasitelkęs interneto pagalbą, gali rasti statistiką ir faktus, o menas tuo ir skiriasi nuo matematikos. Menas atskleidžia emocijas, tikrus įvykius ir išgyvenimus. Todėl yra aktualus. Todėl paliečia. Todėl sukrečia.


Ar sukrėtė? Tam tikra prasme, taip. Tiksliau, privertė pažvelgti į tuometę sistemą kitomis akimis. Į sistemą, kurioje, tiek "kairieji", tiek "dešinieji" nukentėjo, nes būtent sistema buvo anti-žmogiška. Vėlesnėje diskusijoje (kurioje beje dalyvavo abu kurėjai bei operatorius Federico Torres) buvo kalbama apie tai, jog kai kuriems žiūrovams filme pateiktas požiūris nepasirodė pakankamai drastiškas ir žiaurus. O aš svarstau ar mums vis dar reikia žiaurumo ir neapykantos? Galbūt, žvelgdami iš laiko perspektyvos, galėtume atrasti ir kitus požiūrio taškus? Galbūt, vietoje aklo niekinimo, reikalingas klaidų suvokimas ir jų nekartojimas?


Galiausiai, techniškai šaunūs sprendimai filmuojant. Nenoriu atskleisti visko, nes šį filmą jūs dar būtinai turite pamatyti, tačiau džiugu, be galo džiugu, matyti jaunų profesionalų stiprius darbus.


O bendrai tikiuosi, jog šį filmą išvys kuo daugiau žmonių, tiek užsieniečių, nedaug ką žinančių apie mūsų istoriją, tiek ir Lietuvių. O moksleiviams bei istorijos studentams, "Aš už tave pakalbėsiu" rekomenduočiau beveik privalomai (nonsensas, žinau, bet turi prasmę). Nors iš tiesų jis dar labiau privalomas Italijos komunistams, kurie čia vis dar gyvuoja ir klesti (žr. mano įrašą "Ideologijos").


When we talk about KGB/Aš už tave pakalbėsiu FB čia.

Filmo treileris čia.



* *** *** *** *** *** *** *


Usually, I don't write reviews. Because I'm only a student of cinema and performing arts and none of a critic. So I'll not write one even today. I'll just share my opinion as I feel I should do it.


For two days I have been accumulating energy, that this evil tonsillitis is shamelessly sucking out of me. And I was trying to lay down my impressions. I was trying to line up my thoughts in an ordered army way as before they looked like the queue of disheveled Italians during the day of free entry to Vatican museums.


So, last Sunday in Rome (Accademia di Romania) a huge part of Lithuanian community and some other cinema lovers were watching a film "Aš už tave pakalbėsiu/When we talk about KGB". This event was a part of the festival "Mostra del nuovo cinema Europeo (Exhibition of the new European cinema)". I've been there as well. Most probably I had been caught by the fact that it's a collective work of two young film directors from Lithuania (Virginija Vareikytė) and Italy (Maxì Dejoie). Apart that, I only knew that the impulse to create this film was a visit in the KGB museum in Vilnius and that the film is documentary. With this little knowledge (shame on me) I went to Accademia di Romania.


First of all, it's wonderful that the crew didn't limit themselves in a traditional documentary film cage and instead they have beautifully included some touches of the narrative film. Just because in the history lessons or with the help of Internet, we can find all the facts and statistics but here is hidden the difference between art and mathematics. Art expresses emotions, real life events and experiences. That's why it's relevant. That's why it's touching. That's why it's shocking.


Did it shake me? In a particular sense, yes. Moreover, it made me see the regime with different eyes. The regime where "the left ones" and "the right ones" suffered the same way because exactly the system was against the humanity. Later there was a discussion with both of the directors and the cameraman Federico Torres, where they stated that some of the spectators didn't find the attitude expressed in the film radical and cruel enough. But I consider if we still really need violence and hatred? Maybe now, when viewing from the perspective of time, we could find the other points of view? Maybe instead of blind disdain, it's necessary to understand the mistakes and not to repeat them anymore?


Finally, there have been made a lot of great technical solutions while shooting. I don't want to reveal everything, as you still have to see this film necessarily, However, I'm glad (immensely glad) to see that young professionals can and do create masterpieces like this one.


Generally, I hope there's gonna be a lot of Lithuanians and especially foreigners (who don't know that much of our history) to watch this film. Moreover, to the school and history students I would recommend "Aš už tave pakalbėsiu" compulsorily (nonsense, I know, but makes sense). Though even more it's obligatory to Italian communists who still live here and even thrive.


When we talk about KGB/Aš už tave pakalbėsiu FB here.

Trailer here.



-Pannocchia