Palieku.

Aš esu. Nepajėgi parašyti ką nors, kas turėtų prasmę.

Girdžiu tolimą griaustinį. Ir lietus tylutėliai nuplauna viską. Ne, ne viską. Šis tas lieka.

Visų pirma, tai baras. Su futbolo stalu. Noriu miego. Du alaus. Grapa? Tu pasakoji man apie saldumą.

Tada, lauko terasa. Po koncerto. Ant sofos. Aš paprašau tavęs, kad išjungtum telefoną ir tu išjungi. Truputėlį šalta, bet jaučiu tave šalia savęs ir tai, tam tikra, keista prasme, ramina.

Grįžtame į viešbutį. Paslystu ant šlapio grindinio ir parkrentu. Rūpęstis ir baimė tavo akyse. Bet tada lėktuvas sugrąžina tave namo.

Ateina žiema. Susitinkame pirmąją naujųjų metų dieną. Tavo akys. Medus. Aš turiu grįžti.

Vasara. Kažkur prie jūros. Kažkur ant suoliuko. Naktis ar beveik rytas. Sėdime. Nekalbame. Nebėra būtinybės.

Ta pati vasara. Vėl barai? Parkas. Viduramžių miestelis. Tavo rankos. Tavo apsikabinimai. Noriu kavos, bet užmiegu ir tu parveži mane namo. Suprantu, kad nebesi tiesiog šalia. Yra šis tas daugiau. Tu esi šis tas daugiau.

Ateina ruduo. Keistas pieno, kavos, pasivaikčiojimų su šunimi ir vartymosi lovoje sąmyšis. Norisi važiuoti maudytis. Nebėra jokio atstumo. Suprantu, kad saldumas gali būti ir visiškai fizinės formos. Tavo lūpos saldžios. Ar tiesiog skanios? Tu skanus. Noriu dar. Turiu išeiti.

Laikas pradeda tekėti lėtai. Kas dvi savaites gaunu valandos trukmės laimės dozę. Geriau nei nieko? Per mažai.

Pradedu klausti savęs, kodėl skauda. Atsakymo nerandu.

Keturios stygos. Keletas akordų. Kažkas, ką norėčiau išmokti. Bet išgirstu tolimą griaustinį. Ir lietus... Palieku.

-Pannocchia

Namai.

Apie namus galėčiau kalbėti daug. Galbūt pasimėtyti banaliomis frazėmis, ale „namai ten, kur širdis“ ar „visur gerai, bet...“.

Mano namai Lietuvoje. Natūralu, jog mėnesis ir dar ne bet koks, o TOKS sėkmingas, Romoje negali šio fakto staiga pakeisti.  Taip pat natūralu, kad norėdama išgyventi kvapą gniaužiančio, bet įnoringo miesto džiunglėse privalau imituoti, žaisti namus. Beveik kaip vaikystėje.

Taigi, mano namai Romoje. Nuostabūs. Be juokų. Jau beveik gailiuosi, kad po poros mėnėsių turėsiu priverstinai kraustytis ten, kur planuoju praleisti ir visus tris metus. Gal net daugiau. Ar mažiau. Eh, mintys plaukioja. Grįžtu.

Gyvenu aš pačiame Romos centre, San Lorenzo rajone. Iki universiteto – penkios minutės kojytėmis. Susisiekimas idealus.

Buto šeimininkės – mama su dukra. Per tylios būti neapolietėmis (tačiau yra). Per tylios ir apskritai būti italėmis. Mažutės geišutės. Raganėlės. Tik betvarkė jų nemaža – tarsi visas Neapolio savartynas suvežtas į vieną butą (okei, nesmirdi, tik daiktų ženkliai per daug).

Internetas veikia tik nuo vidurnakčio iki aštuonių ryto. Kaip tik tuo metu, kai aš miegu. Žinoma, tai džiugina.

Džiugina čia daug kas. Ačiū Dievui, ir kaina. Kaina džiugina be sarkazmo. Tik ji. Ir beveik dvigulė lova.

O šiaip, per paskutines keturias naktis jau du kartus apie trečią valandą po mano langais, žmonės susirenka padainuoti „Su gimimo diena“. Sakiau, kad palauktų dar mėnėsį. Bet jie pradeda iš anksto, stengiasi nevėluoti – greičiausiai, ne italai. 

Tiesa, ryt eisiu aplankyti itališkas įstaigas, mat paskutinis vizitas įkvėpė tik pusei riebaus, visais žinomais keiksmažodžiais praturtinto, įrašo. Laukite!

Su meile,

Pannocchia