Paskutines porą savaičių ši tema sukasi ant liežuvio galo, nors visus, jau beveik tris, mano buvimo Romoje mėnesius ji tyliai beldėsi į mintis ir rašliavas. Galbūt sunku tuo patikėti, bet kalbu ne apie ką kitą, o apie komunizmą.
Romoje (nesakau, kad visoje Italijoje, nes tikrai nežinau) komunizmas gyvas net šiandien. Vis dar gyvas. Ir ne šiaip gyvas, bet ir prisistato niekuo nesidangstydamas - gražus, raudonas, lygias teises nešantis KŪJIS (ir jo draugas pjautuvas, kas be ko).
Visur. Eini gatve ir atsiremi į šūkius apie lygybę bei kažin kokios komunistų būstinės duris. Universiteto kieme randi pakabintą baltą paklodę su, žinoma, raudonu užrašu: UNIVERSITETAS TURI BŪTI NEMOKAMAS. Galiausiai, artėja universiteto valdžios rinkimai. Komunistai atvirai kandidatuoja (žr. nuotrauką).
Aš esu iš šalies, kuri, kaip ir kitos Rytų Europos valstybės, išgyveno pačią, sakyčiau, juodžiausią (ar raudonausią) komunizmo pusę. Ne Markso ir Engelso utopines idėjas, o tai, kuo jos virsta, nužengusios iš sapnais paremtų veikalų ir knygų, bei susidūrusios su realybe.
Aš esu iš šalies, kurioje komunizmas atnešė tremtį. Represijas. Sugniuždė ekonomiką. Ir... Ech. Visi mokėmės istoriją. Nesikartosiu.
Italijoje komunizmas neįsigalėjo, jo vietoje visada buvo fašizmas. Tačiau neįsigalėjęs niekada ir nemirė, nebuvo pasmerktas ir, patikėkite, tikrai ne viena ir ne dvi šeimos čia netgi šiandien gyvena remdamiesi komunizmo ideologija, šventai ja tikėdami. Jų namuose gali rasti tiek kūjų su pjautuvais, tiek Lenino galvų. Čia komunizmas gyvas. Iš tiesų, GYVAS.
Būtų naivu manyti, kad vakarietiškoje šiuolaikinėje respublikoje ši doktrina turi realius šansus įsigalėti. Tačiau. Vien jos egzistavimas pasako daug. Ir užduoda nemažai klausimų.
Ir, bent jau mane, verčia jaustis nejaukiai.
-Pannocchia
