Aš keliavau. Keliauju. Nes bijau sustoti. Privalau judėti. Kad nebūtų per
ramu. Ir kad netaptų pernelyg triukšminga. Tiesiog einu, bėgu, važiuoju. O kai skauda
leidžiu pakelės vėjui, lietui, smulkiems žvyro akmenėliams dilinti mano
skausmą. Taip skauda dar labiau, bet galop žaizdos tampa glotnios, kaip jūros
išmestos šakos ir akmenys.
Tačiau tada, vieną keistą dieną, visiškai keistu būdu sutinku tave. Ir tu
išgyveni mano audrą. Ne tik išgyveni. Tu paimi mane už rankos ir,
prisiglausdamas prie mano širdies, ištrauki mane iš viesulo. Sakai, nebijok
gyventi. Sakai, nebijok ir leisk man keliauti su tavimi.
Ir aš nebijau. O skausmas tirpsta pats, be audrų, be lietaus. Ir nebevirsta
akmeniu-randu, kurį vėliau padėčiau ant lentynos. Jis tiesiog išnyksta. Lieka tik
maži randų gintarėliai. Tie, žibantys and mano riešo.…
O tada aš prabundu ryte ir tu neišnyksti. Šypsaisi. Ir, Dievas mato, tavo šypsena
– vienas iš gražiausių mano gyvenime įvykusių stebuklų.
Sustoju. Sustoju savo kelionėje ir apsidairau. Matau, tu rašysi man dainas.
Ir niekada nepasakysi „ne“ mano saldumynų manijai. Parveši mane miegančią namo.
Ir aš būsiu maža aikštinga tavo širdies karalienė. Ją tu mylėsi. Mylėsi mane.
Mylėsiu tave ir aš. Myliu.
-Pannocchia
