Loneliness.

Dažnai kalbu apie vienatvę. Ne todėl, kad jos bijau. Ir ne tam, kad ją prisijaukinčiau. Vienatvė jau seniai tapo nuolatine, netgi savaime suprantama, būsena.

Kam tada apie ją kalbėti?

Nes nuolatinė, savaime suprantama, vienintėlė palydovė, nėra nei priimtina, nei sava, nei trokštama. Greičiausiai, tiesiog ne šiuo metu. Ir ne vakar. Ir ne po savaitės.

Juk ji... Ji gali būti ir pasirinkimu. Noru. Troškimu. Laukiama viešnia. O kartais - net būtinybe. Tačiau, greičiausiai, tiesiog ne šiuo metu.

Šiandien ji - ne poezija. Realybė įsiėdusi į kaulus, raumenis, apsėdusi mintis. Dusinanti. Nes negali suprasti, kodėl bandydamas išlikti ištikimu sau, regis, tiek daug iš savęs atimi. Bandydamas išlikti ištikimu sau, jautiesi vienišas net minioje. Nes "miniai" savęs nedalini. Nešvaistai. Bandai išlikti ištikimu sau. Išlikti savimi.

Ir lieki. Ištikimai vienas. Ar vienišas? 

Ir koks skirtumas? 

O kas geriau?

-Pannocchia

Ideologijos.

Šį vakarą apie tai, kas šiurpina.

Paskutines porą savaičių ši tema sukasi ant liežuvio galo, nors visus, jau beveik tris, mano buvimo Romoje mėnesius ji tyliai beldėsi į mintis ir rašliavas. Galbūt sunku tuo patikėti, bet kalbu ne apie ką kitą, o apie komunizmą.

Romoje (nesakau, kad visoje Italijoje, nes tikrai nežinau) komunizmas gyvas net šiandien. Vis dar gyvas. Ir ne šiaip gyvas, bet ir prisistato niekuo nesidangstydamas - gražus, raudonas, lygias teises nešantis KŪJIS (ir jo draugas pjautuvas, kas be ko).
Visur. Eini gatve ir atsiremi į šūkius apie lygybę bei kažin kokios komunistų būstinės duris. Universiteto kieme randi pakabintą baltą paklodę su, žinoma, raudonu užrašu: UNIVERSITETAS TURI BŪTI NEMOKAMAS. Galiausiai, artėja universiteto valdžios rinkimai. Komunistai atvirai kandidatuoja (žr. nuotrauką).

Aš esu iš šalies, kuri, kaip ir kitos Rytų Europos valstybės, išgyveno pačią, sakyčiau, juodžiausią (ar raudonausią) komunizmo pusę. Ne Markso ir Engelso utopines idėjas, o tai, kuo jos virsta, nužengusios iš sapnais paremtų veikalų ir knygų, bei susidūrusios su realybe.

Aš esu iš šalies, kurioje komunizmas atnešė tremtį. Represijas. Sugniuždė ekonomiką. Ir... Ech. Visi mokėmės istoriją. Nesikartosiu.

Italijoje komunizmas neįsigalėjo, jo vietoje visada buvo fašizmas. Tačiau neįsigalėjęs niekada ir nemirė, nebuvo pasmerktas ir, patikėkite, tikrai ne viena ir ne dvi šeimos čia netgi šiandien gyvena remdamiesi komunizmo ideologija, šventai ja tikėdami. Jų namuose gali rasti tiek kūjų su pjautuvais, tiek Lenino galvų. Čia komunizmas gyvas. Iš tiesų, GYVAS.

Būtų naivu manyti, kad vakarietiškoje šiuolaikinėje respublikoje ši doktrina turi realius šansus įsigalėti. Tačiau. Vien jos egzistavimas pasako daug. Ir užduoda nemažai klausimų.

Ir, bent jau mane, verčia jaustis nejaukiai.

-Pannocchia

Palieku.

Aš esu. Nepajėgi parašyti ką nors, kas turėtų prasmę.

Girdžiu tolimą griaustinį. Ir lietus tylutėliai nuplauna viską. Ne, ne viską. Šis tas lieka.

Visų pirma, tai baras. Su futbolo stalu. Noriu miego. Du alaus. Grapa? Tu pasakoji man apie saldumą.

Tada, lauko terasa. Po koncerto. Ant sofos. Aš paprašau tavęs, kad išjungtum telefoną ir tu išjungi. Truputėlį šalta, bet jaučiu tave šalia savęs ir tai, tam tikra, keista prasme, ramina.

Grįžtame į viešbutį. Paslystu ant šlapio grindinio ir parkrentu. Rūpęstis ir baimė tavo akyse. Bet tada lėktuvas sugrąžina tave namo.

Ateina žiema. Susitinkame pirmąją naujųjų metų dieną. Tavo akys. Medus. Aš turiu grįžti.

Vasara. Kažkur prie jūros. Kažkur ant suoliuko. Naktis ar beveik rytas. Sėdime. Nekalbame. Nebėra būtinybės.

Ta pati vasara. Vėl barai? Parkas. Viduramžių miestelis. Tavo rankos. Tavo apsikabinimai. Noriu kavos, bet užmiegu ir tu parveži mane namo. Suprantu, kad nebesi tiesiog šalia. Yra šis tas daugiau. Tu esi šis tas daugiau.

Ateina ruduo. Keistas pieno, kavos, pasivaikčiojimų su šunimi ir vartymosi lovoje sąmyšis. Norisi važiuoti maudytis. Nebėra jokio atstumo. Suprantu, kad saldumas gali būti ir visiškai fizinės formos. Tavo lūpos saldžios. Ar tiesiog skanios? Tu skanus. Noriu dar. Turiu išeiti.

Laikas pradeda tekėti lėtai. Kas dvi savaites gaunu valandos trukmės laimės dozę. Geriau nei nieko? Per mažai.

Pradedu klausti savęs, kodėl skauda. Atsakymo nerandu.

Keturios stygos. Keletas akordų. Kažkas, ką norėčiau išmokti. Bet išgirstu tolimą griaustinį. Ir lietus... Palieku.

-Pannocchia

Namai.

Apie namus galėčiau kalbėti daug. Galbūt pasimėtyti banaliomis frazėmis, ale „namai ten, kur širdis“ ar „visur gerai, bet...“.

Mano namai Lietuvoje. Natūralu, jog mėnesis ir dar ne bet koks, o TOKS sėkmingas, Romoje negali šio fakto staiga pakeisti.  Taip pat natūralu, kad norėdama išgyventi kvapą gniaužiančio, bet įnoringo miesto džiunglėse privalau imituoti, žaisti namus. Beveik kaip vaikystėje.

Taigi, mano namai Romoje. Nuostabūs. Be juokų. Jau beveik gailiuosi, kad po poros mėnėsių turėsiu priverstinai kraustytis ten, kur planuoju praleisti ir visus tris metus. Gal net daugiau. Ar mažiau. Eh, mintys plaukioja. Grįžtu.

Gyvenu aš pačiame Romos centre, San Lorenzo rajone. Iki universiteto – penkios minutės kojytėmis. Susisiekimas idealus.

Buto šeimininkės – mama su dukra. Per tylios būti neapolietėmis (tačiau yra). Per tylios ir apskritai būti italėmis. Mažutės geišutės. Raganėlės. Tik betvarkė jų nemaža – tarsi visas Neapolio savartynas suvežtas į vieną butą (okei, nesmirdi, tik daiktų ženkliai per daug).

Internetas veikia tik nuo vidurnakčio iki aštuonių ryto. Kaip tik tuo metu, kai aš miegu. Žinoma, tai džiugina.

Džiugina čia daug kas. Ačiū Dievui, ir kaina. Kaina džiugina be sarkazmo. Tik ji. Ir beveik dvigulė lova.

O šiaip, per paskutines keturias naktis jau du kartus apie trečią valandą po mano langais, žmonės susirenka padainuoti „Su gimimo diena“. Sakiau, kad palauktų dar mėnėsį. Bet jie pradeda iš anksto, stengiasi nevėluoti – greičiausiai, ne italai. 

Tiesa, ryt eisiu aplankyti itališkas įstaigas, mat paskutinis vizitas įkvėpė tik pusei riebaus, visais žinomais keiksmažodžiais praturtinto, įrašo. Laukite!

Su meile,

Pannocchia

Milk.

Aš tiesiog noriu gerti pieną su tavimi. Pieną su mėtų sirupu. Arba šiltą, su tirpia kava, su medumi. Su tavimi.

Nėra tame kažin kokios poezijos. Ne. Tik tu gana toli.

O aš tiesiog noriu gulėti, vartytis, neužmigti, kaip visad, bent iki penkių ryto.  Arba, galbūt, miegoti. Su tavimi.

Man patinka „šaukštelio“ pozicija, o dar labiau dievinu tą, kai rankos ir kojos persipynusios ir aš nebežinau, kur mano pradžia, kur pabaiga, kur ribos.

Be poezijos. Tu toli.

Tačiau su tavimi viskas kitaip. Viskas geriau. Viskas tikriau. Būtų banalu, jei sakyčiau, kad sniegas baltesnis, bet ir jis, greičiausiai, pabąla, kai aš su tavimi.

Būtų banalu, jei sakyčiau, kad myliu tave. Tu tai žinai. Tačiau yra ir dar daugiau.

Ne, nesi mano priklausomybė. Nenoriu, kad būtum. Taip pat nenoriu, kad būtum nuosavybė. Šie dalykai - iš esmės klaidingi. Todėl nepavydžiu. Nepavydėčiau.

Nenoriu būti tavo žaislu ir nenoriu, kad sakytum man, jog aš ne žaislas. Noriu būti tavo nauju, baltu lapu.

Ir tiesiog... Noriu gerti pieną. Su tavimi.

Pannocchia