Panašu, kad apie mane.

Pačiai sau esu vienas iš keisčiausių ir "kitokiausių" gyvenime sutiktų žmonių. Viena iš tų, kurie niekada negebėjo pritapti, juolab susitapatinti. O tas išorinis pritapimas (tiksliau, vaizdinys, kad tinku) draskydavo (ir drasko) netgi labiau.

Ir greičiausiai aš galėčiau pasakyti, kad gyvenu nuobodų gyvenimą. Esu antisociali. Negebu prisileisti žmonių - nei fiziškai, nei emociškai. O dar...

Man niekaip nepavyksta kalbėti apie kai kuriuos dalykus neašarojant. Tarp tokių - sausio 13-osios įvykiai (nereikia juoktis, aš pati nežinau, kodėl man tai - taip svarbu), mano šeima Lietuvoje ir įvairiausio plauko prisiminimai apie juos.
Ir šiaip man vargiai pavyksta neašaroti.

Aš moku būti logiška. Vadovautis logika. Bet nemoku nesivadovauti emocijomis ir jomis nesekti. Šios vis išsiveržia. Aš vis pasakau per daug.

Didžiausias džiaugsmas man - perskaityti visą puslapį itališkos knygos ir nerasti nei vieno nežinomo žodžio. Arba rasti, jį išversti ir kartoti mintyse. Ir velnias žino, kodėl taip smagu, kai tas žodis vis grįžta, grįžta ir aš prisimenu jo reikšmę.

Dar džiaugiuosi, kai išgirstu ką nors, ko nežinojau anksčiau. Kai sėdžiu paskaitoje ir klausausi dėstytojo, pasakojančio kino ar teatro istoriją, o man iki skausmo įdomu. Ir kai paskaitos pabaigoje jis jau moko ne istorijos, bet gyvenimo. Ir visi, ištvėrę tas keturias valandas, beveik verkia ir ploja atsistoję.

Dar man patinka, kad pamiršau, kaip atrodo televizorius. Nei todėl, kad dabar taip madinga, nei todėl, kad jo neturiu (nors šie du faktai ir yra absoliuti tiesa), o todėl, nes vietoj televizijos žiūriu į žvaigždes. Į kalnus, supančius Romą. Į naktines gatves. Į saulėtekį ir saulėlydį. Ir klausau radijo. Ir man atrodo, kad gyvenu tada, kai televizijos net nebuvo, o žmonės klausė radijo bei skaitė knygas.

O ir gyvenu aš tokioje vietoje, nuostabioje vietoje Romos centre, kurioje visiškai nesijaučia, kad gyvenu centre. Atvirkščiai, atrodo, kad esu kažkur be galo toli nuo civilizacijos ir, o Dieve, koks tai nuostabus jausmas. Čia aš tiesiog užgesinu šviesas ir stebiu vaizdą pro didžiulius langus. Eidama miegoti pagalvę pasidedu taip, kad galėčiau žiūrėti į dangų pro tuos pačius langus - milžinus.

Taip pat aš velniškai permoku už šį vaizdą. Ir tenka dirbti daugiau. Bet negebu nesivadovauti emocijomis.

Ir dar. Dievinu savo vienišame kelyje sutikti žmogų. Tokį kaip ir aš. Kai galiu stebėti tai, kaip jis manęs vengia, vengia artumo, ir matyti savo atvaizdą jame. Stebėti, kaip jis nori vadovautis logika. Bet nemoka nesivadovauti emocijomis.

Tada man daugiau nieko nereikia.
Gal tik išgerti karšto pieno.
Ir išmokti rašyti taip, kad perskaičius nenorėčiau ištrinti.

-Pannocchia

Nuo savęs nepabėgsi.

Būdavo blogai. Kartais taip, kad norėdavosi rėkti. O kartais taip, kad nieko nebesinorėdavo. Sakydavau: jei taip dabar išvykčiau toli toli, nereikėtų matyti viso to, ko nenoriu matyti. Sutikti tų, kurių nenoriu sutikti. Ir, žinoma, nereikėtų spręsti problemų, kurios per sudėtingos, kad jas išspręstum. Ar keisti požiūrio į tas, kurios tiesiog neišsprendžiamos.

Mama visada tepasakydavo tiek: nuo savęs nepabėgsi.
O aš nenorėjau bėgti nuo savęs.
Man taip atrodė.
Tik ji buvo teisi.

Praėjo savaitė. Bene gražiausioje (o be to ir širdžiai artimoje) šio pasaulio vietoje. Absoliučioje vienatvėje. Bet vienatvė netrikdė. Neliūdino. Ir, regis, buvo virtusi net tam tikra pilnatve. Praėjo savaitė.

O gražiau skambėtų - praėjo metai. Ar penkeri. Deja.

Praėjo tik savaitė. Ir kažkas tyliai grįžo.

Aš tiesiog padėjau ragelį. Nors kitoje pusėje nesuskambėjo nei vienas liūdnas ar įžeidžiantis žodis. Atvirkščiai. Ir vargiai galėjau suprasti, kodėl. Galimai todėl, kad tai tik žodžiai. Ar todėl, kad nenorėjau padėti ragelio, veikiau, išleisti Tave pro duris. Arba - neišleisti.

Tačiau Tu nebuvai atėjęs. O kažkas grįžo.

Kartu su savimi atsinėšė, tisliau, grąžino, ir suvokimą, kad mano šukių tiek daug ir jos tokios skirtingos, taip toli viena nuo kitos, jog vargu ar kadanors sugebėsiu jas surinkti. Vargu ar sugebėsiu iš viso to, kas taip velniškai nesuderinama, sudėti vieną prasmingą kūrinį. Greičiausiai, niekas čia nesuguls natomis ar akordais ir neišsilies spalvomis.

Nes jei tai būtų natos, jos arba lakstytų atskirai, skambėtų visiems, tačiau po vieną, arba kartu pjautų ausis nesuderinamomis sekundomis.
Jei tai būtų spalvos, gulėtų atskiromis šiltų-šaltų paletėmis. Arba drauge. Kaip žinia, taip tik blogiau.

O netgi jei būtų geriau, fantastiškiausioje šio pasaulio vietoje vis dar būčiau ta pati aš ir tos pačios mano šukės. Nes tiesa visada ta pati. Nes nuo savęs - nepabėgsi.

-Pannocchia